Įėjęs į laiptinę, dėdė nenusitrepsėjo batų. Žengiant iškrito keletas gabaliukų sniego.
– Dėdei iškrito sniego iš batų! – nustebo vaikas.
– Taip, nes jo batų paduose didelės skylutės, – atsakė močiutė.
– O mes nusitrepsėjome, ir nieko neiškrito! Štai, žiūrėk! – parodė vaikas į laiptinės grindis.

Aš žinau, kad Tu esi, ir kad mane myli.
Aš žinau, kad galiu Tavęs paprašyti bet ko, ir Tu tai išpildysi.
Aš žinau, kad aš Tave myliu.

Dieve, be Tavęs negalėčiau žengti nė žingsnio,
su Tavim galiu nubėgti juos visus.
Iš visų nesėkmių Tu mane ištraukei.
Aš viso to nevertas, bet su didžiausiu nusižeminimu ir dėkingumu tai priimu,
aš Tave garbinu ir šlovinu ir Tau lenkiuosi,
aš Tave myliu.

yra didžiausia Tavo dovana, kurios aš nesu vertas, bet kurią su didžiausiu nusižeminimu ir dėkingumu priimu.

jis pasibaigs tada, kai į visus žmones pažvelgsiu Tavo Meilės akimis.

Kai tau bus sunku, gailėkis už savo nuodėmes ir prašyk tik vieno šanso – kad Dievas tau galėtų jas atleisti.
„Nenoriu nieko kito žinoti, tik tai, ar galėtum man atleisti mano nuodėmes.“

O Švenčiausiasis Dieve,
perduodu šią žinutę Tau per erdvę ir laiką.
Tu mane vėl išgelbėjai mano sunkiam darbe. Jaučiau Tavo pagalbą, be jos nieko nebūčiau padaręs.
Atsimenu, kaip, traukdamas šlapią kompiuterį, kreipiausi į Tave. Tu manęs iš karto išklausei mano didžiausio silpnumo akimirkoje.
Matydamas savo gyvenimo audinį, aš visiškai Tavim tikiu ir pasitikiu, Švenčiausiasis Dieve.
Atleisk man, prašau, mano nuodėmes, kurias darau kiekviename žingsnyje.
Laimink, prašau, žmones, kuriuos sutinku.
Aš Tave garbinu ir šlovinu, ir Tau lenkiuosi. Aš Tave myliu.

Paslaptis, kurių kiti negali suprasti.
Jis yra didžiausias mano treneris.
Lig šiol aš viską dariau neteisingai.
Ir tai suprantu tik todėl, kad Jis to nori.
Pergalė man dabar kaip niekada reali.
Kaip ir pats Jėzus Kristus.

Jėzus nori tik vieno – pasitikėjimo Juo.
Dėl manęs ir tavęs Jis gali padaryti bet kokį stebuklą.
Jėzau, pasitikiu Tavimi.