aš sudedu savo jėgą ir silpnumą, ištvermę ir nekantrumą, išmintį ir kvailumą.
Net jei dėl pergalės virsiu monstru, atmink, kad Tave myliu ir visada mylėsiu.

Jėzus visada yra šalia, tik mes Jo nematome ir negirdime.
Mes negalime Jo suprasti.
Aš dar nedaug galiu pasakyti apie Jėzų, išskyrus tai, kad pasitikiu Juo.
Nors dar nesuprantu Jo.

O Dieve, atleiski man už tai, kad aš toks silpnas.

Vieną kartą aš autobuse pamačiau mešką.
„Kodėl stovi, meška, kodėl nesėdi?“ – piktai pagalvojau.
Dabar aš stoviu meškos vietoj.
Aš nebežinau, kas aš esu – žmogus, meška ar robotas – bet žinau viena – esu dėkingas tai meškai, kuri tada stovėjo autobuse.

Mano centrinė nervų sistema, mano raumenys, mano testosteronas, mano technika ir mano veržimasis finišo link, eižėjant karbonui, yra Jėzaus meilės man ženklas.

tada, kai manęs nebeslėgs mano nuodėmės.

O gerasis, o nuostabusis mano Dieve, meldžiu Tavęs, atleiski man mano nuodėmes.

Iš mažiausių dalelių Tu mane nulipdysi iš naujo, duosi man naują – karboninį – kūną.

Meška iš vakaro prisivalgė vištų. Tiek daug, kad ryte net varškės su medum nevalgė.
„Šiandien laikausi dietos“ – pasakė meška ir išgėrė saldintos kavos.

O jei padarei, prisimink – tik Dievas gali ištraukti tave iš ten, kur labai baisu.
Nėra pasitikėjimo savimi – pasitikėti galima tik Dievu.