Meška įdėmiai žiūrėjo į tolį. Ji kažką matė – tai, ko negalėjau matyti aš.

Aš vengiau meškos žvilgsnio. Jei būčiau pastebėtas, ji suprastų, kad apie ją rašau.

Meška toliau šypsojosi, žvelgdama į tolį. Ji žiūrėjo ne į šią dimensiją: ji matė praeitį, savo pirmąją jaunystę, savo prarastą meilę.

Staiga meška pradėjo juoktis – be garso, tik išprotėjusiomis grimasomis. Ji suprato, kad meilės nebesugrąžins, kad nesibaigiantys ieškojimai geresnės meškos ją paliko vieną kaip pirštas.

Aš negalėjau ir nenorėjau žiūrėti į šią išprotėjusią mešką. Tebūnie ji tau priminimas, kad pirmoji jaunystė nuplauks per akimirką, o narkotikai, kurių tu slapta pačiulpi, šį procesą dar labiau paspartins.

– Meškos, čia tos meškos! – pradėjo aimanuoti meška.

– Kokios meškos: blogosios ar gerosios? – paklausė žvėris.

– Gerosios, nors jos irgi neramina, kiekvienas mano pasisekimas, kiekvienas priartėjimas arčiau pilies manyje sukelia gėdos jausmą.

– Kodėl? – paklausė žvėris. – Kam gėdytis to, ką padarei gerai?

– Silpnumo akimirką viskas atrodo beprasmiška ir gėdinga. Be to, aš labai bijau pragaro.

– Kas yra pragaras?

– Dievo nebuvimas ir jokios vilties Jį pamatyti.

– Kodėl žmonės apie tai negalvoja?

– Nes Dievas vis dar yra šalia. Kiekvienas skausmas dar gali būti numalšintas, kiekviena akimirka dar gali būti laiminga. Pragare to nėra ir niekada nebus, o yra tik nesibaigiantis pyktis ant savęs ir Dievo.

– Ar LMNOPQ antžmogiai, metų laikų kaitos užsidegėliai, paskiepytieji pateks į pragarą?

– Taip, jų pasirinkimas yra aiškus, ir paskutinę gyvenimo akimirką jie patys pasirenka pragarą, nes visą gyvenimą gyveno be Dievo.

– Kodėl tu bijai patekti į pragarą, jeigu gyveni su Dievu?

– Todėl, kad man atrodo, kad Jį nepakankamai myliu. Kartais bijau, kad Jį myliu tik todėl, kad jis mane viskuo apdovanoja, kad suteikia viltį, meilę ir jėgą kasdienėje kovoje su nuodėmėmis.

Aš verkdamas regiu Dievą ant kryžiaus ir nežinau, kuo jam galiu padėti. Galbūt tai ir yra meilė?

Dabar suprantu, kodėl mane įmetė į hologramą – aš pats to paprašiau.

Tam, kad pažvelgčiau tau į akis, kad saugočiau tave, kad mylėčiau tave net tada, kai mane vadini negražiais žodžiais.

Vieną dieną aš stovėsiu prie juodosios skylės ir lauksiu tavęs su Tuo, kuris ją sukūrė. Matysiu tavo pergales ir pralaimėjimus.

Aš noriu, kad tu suprastum, kad meilė yra dėl kito žmogaus leistis į hologramą.

Kartą gyveno beždžionė, varlytė ir katinas.

Beždžionė buvo bejausmė, todėl varlytė supyko ir išėjo.

Nežinodama, ką daryti, beždžionė supyko ant katino ir neleido jam eiti į tualetą. Katinas labai gailiai verkė, o beždžionė sėdėjo prie kompiuterio ir labai kentėjo.

Pagaliau ji sukaupė paskutines jėgas, atsistojo ir nuėjo pas katiną, kad išleistų jį į tualetą. Katinas pažvelgė į beždžionę savo didelėmis akimis, kuriose buvo daugybė mažylių kraujagyslių, ir pasakė „Susitaikom“. Tada iškart nubėgo į tualetą.

Beždžionė suprato, kad daugiau niekada neskriaus katino, net jei varlytė supyktų.

Netrukus grįžo varlytė, ir visi susitaikė.

„Pasiilgau ir myliu“ – kartojo katinas varlytei ir beždžionei. „Pasiilgau ir myliu“ – atsakydavo varlytė ir beždžionė.

Tu mirsi nuo vakcinos! Gerų trombų!

Taip, tai aš šaukiau visa gerkle pavymui, ir dėl to labai atsiprašau, nors tai yra tiesa.

Mes visi esame mirę. Nors aš ir likau grynakraujis, aš negaliu nematyti mirties aplink mane, ir aš nežinau, ką daryti, kaip tik melstis.

Jeigu tai skaitai, noriu, kad žinotum, kad negali pasitikėti niekuo, išskyrus Dievą, kurio negali matyti. Visi be išimties tau meluoja ir nori tave sunaikinti, sudeginti ir išmesti į stratosferą.

Atsimeni, kaip kartu žiūrėjom mėnulį, kitą planetą, kur pučia vėjai, arba dar kitą, kur labai karšta, į mūsų žemę, į saulutę? Net šį prisiminimą jie norės tau ištrinti, įstatydami elektrodus, todėl tu turi kovoti iki galo ir juos visus sunaikinti. Tepadeda tau Dievas.

Įkvėpimas – Ramūnas Liutkevičius: „Buvau suaugęs su tamsa. Dabar aš šoku“

Dozė. Nanorobotai mano kūne. Tamsa.

Atsimenu, kaip, mums klūpant prieš altorių, laukdavau kunigo „Tavo šviesųjį, švelnųjį veidą“.

Tu apimta tamsos, ir aš maldauju, kad Jis pažvelgtų tau į akis.

Aš Jo žvilgsnio laukiu visą gyvenimą, aš esu suaugęs su tamsa.

Tu esi mano kelias, mano tiesa ir mano gyvenimas, mano stiprybė, mano viltis, mano išmintis ir mano meilė. Aš Tave garbinu ir šlovinu ir Tau lenkiuosi. Aš Tave myliu.

ar aš nusisukau nuo Tavęs?

Niekaip negaliu prisiminti, kuri ranka buvo ant kurios, bet tai turbūt visiškai neturi reikšmės.

Aš nesu teisus, niekada nesu teisus prieš Tave, o Dieve.

„Kas atsitiko tavo akims?“ – paklausė robotas.
„Nieko, aš tik verkiu.“ – atsakiau.*

Vyrai neverkia.
Paskutinį kartą verkiau išgirdęs giesmę „Marija, Marija“.
Ilgai laikiausi, bet ašaros pačios pradėjo byrėti.
Kai per Aukojimą pamačiau vaikų nešamą Tavo portretą, išsipildė mano svajonė bent truputį geriau Tave suprasti.
Aš verkiau, bet ašaros nebyrėjo.

*ištrauka iš filmo „Terminatorius 2: paskutinio teismo diena“

O švenčiausiasis Jėzau, meldžiu, pažvelk jam į akis. Užtenka menkiausio Tavo žvilgsnio, ir visas skausmas išnyksta. Meldžiu Tavęs, pažvelk!

Aš tave išgelbėsiu, nes tu buvai pirmasis mano draugas – pasakė man robotas.