Dieve, dėkoju, kad išklausai mano maldą, kad šiandien aš kitas dviratininkas, nei buvau vakar.

„Chi chi chi“ – tyliai nusijuokė meška, kad neišgirstų kiti miško žvėrys.

„Daug kas pasiduoda, mes turim iki galo eit“ – pasakė meška žvėreliui.

„O, iš kokios olos tu čia išlindai, meška?“ – apsidžiaugė vilkas, pamatęs mešką.
Meška džiugiai padavė vilkui leteną, bet nieko neatsakė.
„Gerai, nebūsiu aš čia vienas senas vilkas“ – toliau džiūgavo vilkas, ir abu su būriu žvėrelių patraukė per laukus.

„Meška, tu jau valgei“ – pasakė nustebusi bitė, ir davė dar vieną puodynę medaus.

Meška netyčia perplėšė drugelį.
Ji sunerimo ir norėjo gauti naują drugelį.
Kita meška jai tyliai davė naują drugelį.

Ką tu jauti? Papasakok! Kas yra už tų durų, apie kurias kalbėjai?
Ar ten pildosi svajonės?
Ar ten yra tikrieji jausmai?
Ar ten nebėra baimės?
Aš stoviu prie tų durų, ir man sunku jas atverti, nes esu prisirišęs prie nuodų.
Bet pažvelgiu į Jėzų ir pajuntu pasitikėjimą Juo.

Dieve, laimink kiekvieną mano judesį, kiekvieną mano posūkį, kiekvieną mano galios proveržį, kiekvieną mano silpnumo akimirką. Tebūnie jie ne mano, o Tavo.