Kartą gyveno beždžionė, varlytė ir katinas.

Beždžionė buvo bejausmė, todėl varlytė supyko ir išėjo.

Nežinodama, ką daryti, beždžionė supyko ant katino ir neleido jam eiti į tualetą. Katinas labai gailiai verkė, o beždžionė sėdėjo prie kompiuterio ir labai kentėjo.

Pagaliau ji sukaupė paskutines jėgas, atsistojo ir nuėjo pas katiną, kad išleistų jį į tualetą. Katinas pažvelgė į beždžionę savo didelėmis akimis, kuriose buvo daugybė mažylių kraujagyslių, ir pasakė „Susitaikom“. Tada iškart nubėgo į tualetą.

Beždžionė suprato, kad daugiau niekada neskriaus katino, net jei varlytė supyktų.

Netrukus grįžo varlytė, ir visi susitaikė.

„Pasiilgau ir myliu“ – kartojo katinas varlytei ir beždžionei. „Pasiilgau ir myliu“ – atsakydavo varlytė ir beždžionė.