– Meškos, čia tos meškos! – pradėjo aimanuoti meška.

– Kokios meškos: blogosios ar gerosios? – paklausė žvėris.

– Gerosios, nors jos irgi neramina, kiekvienas mano pasisekimas, kiekvienas priartėjimas arčiau pilies manyje sukelia gėdos jausmą.

– Kodėl? – paklausė žvėris. – Kam gėdytis to, ką padarei gerai?

– Silpnumo akimirką viskas atrodo beprasmiška ir gėdinga. Be to, aš labai bijau pragaro.

– Kas yra pragaras?

– Dievo nebuvimas ir jokios vilties Jį pamatyti.

– Kodėl žmonės apie tai negalvoja?

– Nes Dievas vis dar yra šalia. Kiekvienas skausmas dar gali būti numalšintas, kiekviena akimirka dar gali būti laiminga. Pragare to nėra ir niekada nebus, o yra tik nesibaigiantis pyktis ant savęs ir Dievo.

– Ar LMNOPQ antžmogiai, metų laikų kaitos užsidegėliai, paskiepytieji pateks į pragarą?

– Taip, jų pasirinkimas yra aiškus, ir paskutinę gyvenimo akimirką jie patys pasirenka pragarą, nes visą gyvenimą gyveno be Dievo.

– Kodėl tu bijai patekti į pragarą, jeigu gyveni su Dievu?

– Todėl, kad man atrodo, kad Jį nepakankamai myliu. Kartais bijau, kad Jį myliu tik todėl, kad jis mane viskuo apdovanoja, kad suteikia viltį, meilę ir jėgą kasdienėje kovoje su nuodėmėmis.

Aš verkdamas regiu Dievą ant kryžiaus ir nežinau, kuo jam galiu padėti. Galbūt tai ir yra meilė?