Meška įdėmiai žiūrėjo į tolį. Ji kažką matė – tai, ko negalėjau matyti aš.

Aš vengiau meškos žvilgsnio. Jei būčiau pastebėtas, ji suprastų, kad apie ją rašau.

Meška toliau šypsojosi, žvelgdama į tolį. Ji žiūrėjo ne į šią dimensiją: ji matė praeitį, savo pirmąją jaunystę, savo prarastą meilę.

Staiga meška pradėjo juoktis – be garso, tik išprotėjusiomis grimasomis. Ji suprato, kad meilės nebesugrąžins, kad nesibaigiantys ieškojimai geresnės meškos ją paliko vieną kaip pirštas.

Aš negalėjau ir nenorėjau žiūrėti į šią išprotėjusią mešką. Tebūnie ji tau priminimas, kad pirmoji jaunystė nuplauks per akimirką, o narkotikai, kurių tu slapta pačiulpi, šį procesą dar labiau paspartins.